Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia
2012-ieji – Pal. Jurgio Matulaičio metai
|
Arkivyskupas Jurgis Matulaitis 1926 m.Jurgis Matulaitis gimė 1871 metų balandžio 13 d. netoli Marijampolės esančiame Lūginės kaime, ūkininkų šeimoje. Nūdien palaimintojo gimtinėje pastatyta koplyčia, joje švenčių progomis gausiai renkasi tikintieji. J. Matulaitis nuo mažumės buvo gabus mokslams, darbštus, bet sykiu itin kuklus. Jo gyvenimas anksti paženklintas kryžiumi – vos dešimties sulaukęs liko visiškas našlaitis, negana to, dėl skurdžių gyvenimo sąlygų susirgo kaulų tuberkulioze, kankinusia jį visą gyvenimą. Itin sunkios gyvenimo sąlygos nesutrukdė J. Matulaičiui aukso medaliu baigti Petrapilio dvasinę akademiją ir Fribūre apsiginti irgi aukščiausiais balais įvertintą disertaciją. Jurgio Matulaičio veikla buvo labai plati, sykiu telkianti ir atnaujinanti Bažnyčią Lietuvoje. J. Matulaitis anksti įsitraukė į krikščioniškąją socialinę veiklą, skleidė Bažnyčios socialinį mokymą, padėdavo vargšams, nepaisydamas tautybės ir religijos skirtumų. Jurgis Matulaitis – tuo metu merdėjusios marijonų vienuolijos atnaujintojas, dviejų moterų vienuolijų – Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų ir Jėzaus Eucharistijoje tarnaičių seserų – steigėjas. Pal. arkivyskupo J. Matulaičio herbas1918 m. gruodžio 1 d. J. Matulaitis įšventinamas vyskupu ir paskiriamas vadovauti Vilniaus vyskupijai. Šią tarnystę atliko itin pasiaukojamai, su išmintinga ir kantria ganytojo meile gydė istorines lietuvių ir lenkų santykių žaizdas. J. Matulaičio ganytojo tarnystės vaisiai tebematomi iki šiol. Jis taip pat savo žiniomis ir darbu daug prisidėjo prie Lietuvos ir Šventojo Sosto santykių pagerinimo, Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo ir konkordato parengimo. Mirė Kaune 1927 m. sausio 27 dieną, čia ir palaidotas. 1934 m. spalio 24 d. jo kūnas perkeltas į Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios Švč. Jėzaus Širdies (dabar Palaimintojo Jurgio Matulaičio) koplyčią. Arkivyskupo Jurgio Matulaičio kapas Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios koplyčioje po perkėlimo 1934 m.Jau laidojant arkivyskupą Jurgį Matulaitį kalbėta apie jį kaip apie šventąjį. Ilgainiui J. Matulaičio šventumo garsas ne blėso, bet vis plačiau sklido. Marijampolės bažnyčioje sarkofagui su Jurgio Matulaičio kūnu tapus lengviau prieinamam, žmonės prie jo kapo dažnai prašydavo malonių jo užtarimu. Ant sarkofago ėmė rastis raštelių su padėkomis už gautąsias malones. Tai davė akstiną Romoje 1953 m. pradėti beatifikacijos bylą. Per 34 beatifikacijos proceso metus „Beatifikacijos proceso žiniose“ paskelbta beveik 1000 liudijimų apie arkivyskupo Jurgio užtarimu patirtas malones. Šv. Mišios Pal. Jurgio Matulaičio koplyčioje Marijampolės Šv. arkang. Mykolo bazilikojeIš palaimintojo rašytinio palikimo išskirtinas jo dvasinis dienoraštis „Užrašai“, liudijantis J. Matulaičio kontempliatyvumą, dvasios gyvenimo intensyvumą ir gilumą. Palaimintojo „Užrašai“ daugeliui nūdienos skaitytojų pasitarnauja kaip ugdantys maldos gyvenimui, taip pat kaip telkiantys bendruomenę. Patraukti palaimintojo arkivyskupo Jurgio gyvenimo pavyzdžio ir Dievo malonių, gaunamų jo užtarimu, tikintieji švenčia jo gimimo dangui dieną – sausio 27-ąją, liepos mėnesį visą savaitę būriai piligrimų iškilmingai švenčia Jurgio Matulaičio beatifikacijos metines. Nepaliaujama melsti palaimintojo Jurgio kanonizacijos – paskelbimo šventuoju.
Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserys
Programa Palaimintojo J. Matulaičio metams Dorybės Lietuvos žmonėms (ne tik katalikams)
Žiburys nežibės, jei nebus jame žibalo. Evangelijos skelbėjas nebus pasaulio šviesa, nebus dvasiška jėga patraukiančia prie Kristaus, vedančia į kovą dėl Bažnyčios, stumiančios žmones į darbą, jei jo širdyje nedegs uolumo ugnis, neklestės dorybės, nebus šventumo (J. Matulaitis, Užrašai,1911.02.05) Prisimename Palaimintojo Popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius, ištartus arkiv. J. Matulaičio beatifikacijos dieną: „Šventuosius reikia priimti širdimi ir tikėjimu, kad jie rodytų mums kelią“. Šiems metams Lietuvos vyskupai parinko Pal. Jurgio šūkį: Nugalėk blogį gerumu! Lietuvos ganytojų ypač šiais, Palaimintojo metais, esame kviečiami nebijoti sunkumų ir blogio, ištikimiausių mūsų kasdienos palydovų, bet juos pasitikti gerumu ir meile, kylančia iš meilės Jėzui. Taip, kaip elgėsi Palaimintasis. „Sunkiose gyvenimo aplinkybėse jis niekada neprarado drąsos ir kuo pilniausiai panaudojo gausius savo talentus, kad jie brandintų vaisius jame pačiame ir kituose, visiems tapdamas viskuo, kad visus išgelbėtų“ (Pal. Jonas Paulius II, 1987 06 27). Pal. J. Matulaičio visa širdis buvo užimta Jėzumi ir Jo reikalais – Jo Bažnyčia. Visiškai atsidavęs Nekaltai Pradėtajai Palaimintasis iš Jos sėmėsi dvasios stiprybės, nes ir Mergelės Marijos širdis buvo visa užimta Sūnui ir Jo Bažnyčiai. Mergelė Marija nuolankiai priėmusi Dievo valią, kuri buvo sunkiai įvykdoma dėl netikėčiausių aplinkybių ir sunkumų, mokė ir Palaimintąjį ištikimai įvykdyti jam skirtą Tėvo valią – kaip Ji su pasitikėjimu nešti Sūnų į blogio naikinamą aplinką. Palaimintasis Jėzų nešė į sudėtingiausias savo laikmečio gyvenimo sritis, paisydamas evangelinės meilės labiau, nei raidės ar aplinkybių. Palaimintasis šį šūkį įgyvendino ir savo gyvenimą šventumu vainikavo, praktikuodamas dorybes. Tai ir mūsų Krikšto pilnatvės išgyvenimas. Šiais metais visi Lietuvos tikintieji yra kviečiami į vienybę su tais, kurie sieks praktikuoti dorybes: jų prašyti sau ir visos Lietuvos žmonėms, apie jas daugiau sužinoti ir jas praktikuoti gyvenime. Šiandien mūsų visuomenėje, ir tarp krikščionių, gaji verkšlenimų ir nesveikų tarpusavio santykių, nesveikatos akcentavimo kultūra. Šiais metais mūsų vyskupų esame kviečiami tikru ir paties Išganytojo bei šventųjų patikrintu ir užtikrintu būdu puoselėti krikščionišką dvasinės sveikatos kultūrą: kurti ir stiprinti tarpusavio bendrystę dorybių praktikoje. Nesvarbu, kas ir kur esame: vaikas pradinėje klasėje, penktą kūdikį ant rankų supanti mama, visų užmirštas, iš namų negalintis išeiti senelis, populiarus politikas, aktorius, mokslininkas, o gal visų pasmerktas prasigėręs, vaikus išbarstęs tėvas – mes visi esame vieni kitų reikalingi, nes galime vieni kitiems slaptoje padėti, visą mėnesį melsdami sau ir kitiems tos pačios dorybės ir ją praktikuodami. Vienam mėnesiui – viena dorybė. Dorybės – tarsi takelis, kuris nuves mus į ateinančius Tikėjimo ir Krikšto metus, o taip pat ir į labiau krikščionišką Lietuvą. Dorybių planas 2012 metams: vasariui – drąsa; kovui – nuolankumas; balandžiui – uolumas; gegužei – dosnumas; birželiui – saikingumas; liepai – romumas; rugpjūčiui – kantrybė; rugsėjui – tikėjimas; spaliui – viltis; lapkričiui – meilė; gruodžiui – Prakartėlės dorybės.
|
